Šiame skyriuje noriu pakalbėti apie nemirtingumo suvokimą mūsų žmonių šiandieniniuose gyvenimuose ir apie nemirtingumo egzistuojačią sąsają su žmogaus mąstysena, kurią apsprendžia ir lemia jo mintys, priimti sprendimai , veiksmai vedantys į būsimas pasekmes -rezultatą. Nuo žmogaus mąstymo ir priklauso ar tas rezultatas bus teigiamas, kuriantis žmogaus gerovę, ar neigiamas, naikinantis ir griaunantis žmogaus gerovę. Viskas yra  žmogaus apsisprendime siunčiant ir gaunant mintis iš Visatos, su kuria mes kiekvienas atėję į šį pasaulį  esami pajungti energetiniu ryšiu. Kitaip tariant mes kiekvienas savo likimą , ir ateitį kuriame savo sąmoningumu, o  Kūrėjas valdantis Visatą įvykdo šiuos žmonių norus-troškimus.

Šiuo metu apie nemirtingumą pradėjęs atvirai kalbėti visuomenėje, jau iš žmonių susilaukiu įvairiausių klausimų, kadangi juos šis klausimas , kad  kuo ilgiau per savo gyvenimą išlikti sveikais, jaunais, energingais,  iš tikrųjų domina , todėl jiems  mano pasakyta  sąvoka „ nemirtingumas“ savo turimu mąstymu dar yra kol kas nelabai suprantama.  Dėl šios priežasties šioje svetainėje ir nusprendžiau apie tai pasidalinti savo mintimis, bei pristatyti kitų žmonių mintis ,  nei vaikštinėjant po visuomenę užduodant kiekvienam sutiktam žmogui klausimą:- „ Ar žinai , kas yra nemirtingumas? Ar nori tapti ilgaamžiu ir nemirtingu šiame šiame pasaulyje? „ , gaišti savo  laiką.

Žinoma  įdomu būtų išgirsti kiekvieno žmogaus turimą nuomonę, tačiau aš tokios apklausos gatvėse ar kitose viešose vietose  tikrai nesiruošiu daryti. Jei kas sužinos apie „ne mirtingumą „  tai , tai tik apsilankę šioje svetainėje.

Mano gyvenimo filosofija , kurią aš pristatau įgyvendindamas šį projektą yra tokia , kad jei žmogus teisingai mąstys, t.y. atsisakys savojo egoizmo ir nugalės jį dvasinėje kovoje,  reiškiasi jis per savo gyvenimą nuo galimos mirties šiame pasaulyje turės Kūrėjo apsaugą.

 Jūs po mano tokio pasakymo norėsite užduoti tokį klausimą :- „ Kodėl toks žmogus gali turėti tokią nemirtingumo apsaugą ? Kokiu būdu jis gali jos nusipelnyti, kad būtų apsaugotas nuo egzistuojančių blogio jėgų veikimo ? „

Atsakymas yra labai trumpas ir paprastas. Jei žmogus  į šį pasaulį ateina Kūrėjo dėka , tai iš jo išeina taip pat jo valia. Kito paaiškinimo šiuo klausimu aš neturiu, todėl į žmogaus mirtį reikia žiūrėti kaip į šiame pasaulyje egzistuojantį ir vykstantį žmonijos evoliucijos procesą, kurį koordinuoja ir reguliuoja mūsų visų savininkas - Kūrėjas. Mano supratimu Kūrėjas valdydamas žmonių sąmonę yra šio pasaulio savininkas - administratorius, kuris kurdamas savo planus viską numato į priekį , o mes atėję į jo pasaulį būdami jo kūriniais būname priversti juos realizuoti.

Taigi mirtis yra tik žmogaus gyvenime susiklosčiusios aplinkybės akimirka , kurios dėka  jis   pasitraukia  arba iš jo būna  pašalinamas Kūrėjo valia. Ir visa tai  būna jau iš anksto Kūrėjo suplanuota apie tai žmogui net neįtariant.  Todėl kiekvienam iš mūsų reikia žinoti, kad mes šiame pasaulyje gyvename Kūrėjo valia, kuris mums suteikia visko pagal mūsų turimą mąstymą. Būtina suvokti , kad priimdami sprendimus mes lemiame kitų žmonių likimus, o kartu nulemiam ir savo likimą kitų žmonių atžvilgiu.

Mano filosofija tokia , kad žmogus šiame pasaulyje gyvens tiek , kiek jam šio laiko gyventi paskirs jo savininkas – Kūrėjas, kuris savo kūriniui suteiks laisva valia pačiam nuspręsti , kiek jis norės gyventi šiame pasaulyje pasirinkdamas savo gyvenimo kryptį, kurią ir nulems jo mąstymas-intelektas.

Kūrėjas yra nemirtinga dvasia , kuri stebi kiekvieno žmogaus mąstymą, kada jis savo gyvenime įvairiose gyvenimiškose akimirkose iš jam atsiųstų minčių priima sprendimus ir po to juos įvykdo. 

Man klausytojai uždavė  tokį klausimą: - „ Gerbiamas Virgilijau , o kaip bus tuomet , kada  pavyzdžiui koks nors žmogus patikėjęs jūsų filosofija jau dalyvaudamas šioje ilgaamžiškumo programoje , na ims ir susilauks kokios nors plytos ant galvos, po ko staiga mirs. Juk tuomet, jei taip atsitiks, žmonės nebetikės tuo ką esate numatęs daryti , nes jie vadinasi neturės jokios apsaugos?  O štai jei toks žmogus bus apsidraudęs gyvybės draudimu kokioje nors pasirinktoje draudimo bendrovėje, tai įvykus tokiam atvejui jo artimieji gaus piniginę kompensaciją. Taigi ką jūs garantuosite tokiam žmogui pradėję įgyvendinti šią programą ir kaip jūs jį apsaugosite nuo mirties“.

Aš šiems klausytojams pasakiau štai ką :- „ Žmogaus išėjimą iš šio pasaulio lemia ne žmogus, kuris paleido tą plytą kitam žmogui , bet Kūrėjas ,  kuris tam žmogui davė tokią mintį, kad jis  tai padarytų ir jis būdamas emocinėje būsenoje taip ir padarė. Pasekmė – žmogaus mirtis – jo išėjimas iš pasaulio. Kaltas lieka žmogus, kuris tai padarė , nors faktiškai tikrasis kaltininkas yra savininkas –Kūrėjas.  

Manau suprantama, kad jei žmogus nebūtų tokios minties sulaukęs tuomet jis jos ir nebūtų įgyvendinęs. O tai reiškia , kad tas žmogus , kuris susilaukė šios krentančios plytos , Kūrėjo plane tapo nebereikalingas ir tokiu būdu iš šio gyvenimo buvo pašalintas. Kodėl Kūrėjas taip su juo taip pasielgė , manau jo išėjusiai sielai  Jis pasakys tuomet kai ji pateks į dangų. Štai ten ji viską ir sužinos, kodėl buvo priversta palikti kūną šiame pasaulyje.  Mano įsitikinimas toks , kad Kūrėjas žino ką daro , todėl ir būna žmonių  mintimis pasakoma , kad tokia buvo Viešpaties valia. Todėl vadovaujantis mano filosofija, jei žmogus teisingai gyvens ir mąstys ant jo jokios plytos nekris, nes Kūrėjas jam nesukurs tokių gyvenimiškų situacijų, bet  jį apsaugos.

Aš jau senai turėjau išeiti iš šio gyvenimo , nes pas mane per visą šį gyvenimo laikotarpį tiek visokių atsitikimų įvyko, kad juos papasakojus jūs suprastumėte , kad egzistuoja toji nematomoji Kūrėjo jėga , kuri žmogų apsaugo , jei tik jis šiam pasauliui yra reikalingas. Per laiką suvokiau ir supratau , kad per šį laiką visada buvau apsaugotas Kūrėjo todėl  , kad esu atėjęs į šį pasaulį esu numatytas labai svarbiai misijai atlikti - pakeisti šiame pasaulyje esančių žmonių mąstymą , ko pasiekoje pasikeis ir pats pasaulis, kuris išgyvendamas krizę pradėjo  žengti pirmuosius žingsnius į naują žmonijos civilizacijos vystimosi epochą , paskelbiant jame nemirtinguosius metus ir žmonijos nemirtingumą .  

Aišku laikas parodys ar aš su šia filosofija esu  teisus taip sakydamas ar ne , bet pagal logiką taip mano manymu turėtų būti.  Na pagalvokite patys,  jei žmogus pakeičia savo mąstymą, pradeda gyventi sveiką gyvenimą , toliau išlaikydamas savo sveikatą , savo fizinę formą , tai koks būtų tikslas Kūrėjui tokiam mąstančiam žmogui pasiųsti mirtį tam, kad jį pašalinti iš šio gyvenimo suteikiant skausmą jo artimiesiems ? Žinoma, kad Kūrėjas tokių dalykų nedarys. Manau, kad visa šio dalyko paslaptis dar yra neatskleista , todėl noriu būti tuo žmogumi,  kuris pirmasis , kartu su savo atrastais  bendraminčiais, šiame pasaulyje  ją ir atskleisime.“         

Baigdamas savo filosofijos pristatymą, aš Jums visiems , kurie perskaitys mano mintis pasakysiu labai trumpai :- „ Mąstysime teisingai , gyvensim ilgai ir būsime nemirtingais. Pradėsime gyvenime daryti klaidas, reiškiasi  prarasime Kūrėjo apsaugą nuo galimos mirties ir padidinsime jos atėjimo riziką. O žmogaus mirtis ir gimimas, tai tik jo gyvenimo akimirkos, kada vienu atveju jis  palieka šį pasaulį iš jo išeidamas, o kitu atveju ateina į jį ir būna su džiaugsmu sutinkamas „

Mokslas ir religija - du lygiagretūs keliai, kuriais ėjo žmonija, tirdama šį pasaulį, stengdamasi suvokti homo sapiens vietą ir galimybes, apibrėžti savo egzistencijos tikslą, prasmę.

Šie mėginimai nesiliauja jau daugelį tūkstantmečių, bet taip ir negaunamas galutinis rezultatas. Kad jį gautų, žmonija turėjo praeiti ilgą, sudėtingą vystymosi periodą. Visą tą laiką kūrėsi ir iš kartos į kartą buvo perduodamas išsamus mokslas apie visą pasaulėdarą, apie ypatingą žmogaus vietą ir paskirtį joje, apie žmogaus sielos savybes ir konstrukciją.

Šis mokslas vadinamas kabala. Prasiskverbti į jo paslaptis mėgino senovės filosofai, viduramžių teologai ir šiuolaikiniai mokslininkai fizikai. Nūdien, kai eina į pabaigą materialus žmonijos vystymasis, kabala kiekvienam, kas nori gauti atsakymus į „aktualiuosius klausimus“, tampa prieinama ir suprantama tiek, kad galima supažindinti su jos pagrindiniais teiginiais bei parodyti, kokia linkme toliau vystysis žmonija.

Kabala, kaip istorinis fenomenas, daugialypė. Pradiniu savo vystymosi etapu - tai buvo žodinė tradicija. Jos žinios nepasklisdavo už siauro išrinktųjų rato ribų. Atsiradus spaudai, ji, kaip ir anksčiau, išsakoma užuominomis, simboliais, metaforomis, kas leido atsirasti įvairioms interpretacijoms. Šios interpretacijos lydėjo kabalą per visą istoriją. Būtent dėl to šis mokymas turi įvairių mokyklų, krypčių, srovių. Tačiau jo paslėpta filosofinė esmė, iš principo, nesikeičia.

Kabala nėra nei mistika, nei religija, nei filosofija, nei mokslas ta prasme, kad jos esmė ne visiškai tapati šiems dvasiniams reiškiniams. Tačiau, suprantama, ji turi savyje mistinį, religinį, filosofinį ir, neabejotinai, mokslinį pradą. Taigi kabalą galima laikyti unikalia dvasine sistema.

Neretai kabalą vadina slaptuoju mokymu. Būtent uždarumas davė pretekstą apie kabalą susidaryti daugybei legendų, falsifikacijų, pramanų, nemokšiškų samprotavimų ir aiškinimų. Tik praėjusio šimtmečio pabaigoje kabalą imta platinti po visą pasaulį. Gilius pasaulėdaros pagrindus, jos dėsnius, specifinę pasaulio suvokimo metodiką, būdus, kaip pasiekti kūrimo tikslą, kabala saugojo ilgus šimtmečius. Buvo laukiama, kol žmonija išsivystys iki tokio lygmens, kad galės priimti kabalistines žinias ir teisingai jomis naudotis.

Žmonija nuolatos ieško, kaip logiškai pagrįsti savo egzistenciją. Žmogus jau daugelį tūkstantmečių tiria gamtos dėsnius. Šiuolaikiniai mokslininkai pastebi, kad kuo daugiau mokslinių tyrimų jie atlieka, tuo miglotesnis ir painesnis tampa pasaulio vaizdas, o atsakymai į klausimus, koks šio pasaulio, žmonijos egzistavimo tikslas, taip ir nerasti.

Kabala, kaip mokslas, siūlo savąjį pasaulio tyrimo metodą. Jo esmė - išugdyti žmogaus gebėjimą jausti paslėptą nuo mūsų pasaulėdaros dalį. Žodis „kabala“ („gavimas“) nusako žmogaus siekį „gauti“ aukščiausias žinias, pajausti tikrąjį pasaulio vaizdą. Kabalistai pasakoja mums apie galimybes, apie jų asmenine patirtimi pagrįstą „gavimo“ techniką. Knygose jie išdėsto ir aiškina pasaulio tyrimo metodiką, kaip rasti atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą.

Tad kabala - mokslas, skirtas tam, kad atsakytų į amžinuosius klausimus apie žmogaus, visatos egzistavimo esmę, prasmę. Jis turi filosofinę pasaulėdaros koncepciją, ir tuo pat metu tai - gyva, ypatingo dvasinio vystymosi sistema.

Kabala - ypatingas mokslas, kuris ugdo mus visiškai kitu būdu. Be materialaus pasaulio, kurį tyrinėja gamtos mokslai, egzistuoja paslėptas nuo mūsų pasaulis, kurį tiria kabalos mokslas. Mes nujaučiame, kad šis „antipasaulis“ egzistuoja.

Yra daugybė įvairių metodikų, kurios praplečia papildomus gebėjimus nuspėti, jausti daugiau nei įprasta, bet iš esmės jos mažai ką teprideda. Neaiškiai nuspėti galima, bet tiksliai įsisąmoninti, žinoti, valdyti, sąveikauti su supančiu pasauliu mes negalime.

Yra tiksli metodika, kuri leidžia išvystyti papildomą jutimo organą, vadinamąjį „ekraną“ („atspindėtąją šviesą“, „šeštąjį pojūtį“). Juo galime matyti, jausti ir tirti visą tą pasaulėdaros dalį, kuri penkiomis juslėmis nejuntama. Skirtumas tas, kad penkis jutimo organus gauname gimdami, šeštąjį turime palaipsniui išsiugdyti patys.

Vystantis keičiasi žmogaus ir žmonijos norų lygmenys: iš pradžių norima tik gyvūniškų malonumų, paskui turto, valdžios, šlovės, žinių, o po to kyla norai suvokti dvasinę erdvę - tai, kas už mūsų įprastų pojūčių.

Šis pirminis poreikis pajausti tai, kas yra ne mumyse, ir yra šeštojo jutimo organo užuomazga. O toliau jau nuo žmogaus priklauso, kaip jį vystys.

Kiekvienoje kartoje tie žmonės, kuriems iš aukščiau duotas poreikis išvystyti šeštąjį jutimo organą, vienu ar kitu keliu randa mokytojus, knygas ir ugdo jį savyje. Tie žmonės vadinami kabalistais, t.y. gaunančiais išorinę, aukštesniąją informaciją.

Daug kartų sugrįždamas į šį pasaulį žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai vienu metu egzistuos visuose pasauliuose, kai jaus ne tik penkiomis juslėmis, kaip kad mes dabar jaučiame, o dar ir savo nauju suvokimo organu. Kam to reikia? Kad pasiektų amžinybės, visiškos ramybės, begalinio pažinimo būseną.

Visi kabalistai dabartinius laikus nurodė kaip atskaitos tašką, nuo kurio prasideda masinis dvasinės erdvės įsisavinimas, masinis šeštojo pojūčio žmoguje ugdymas. Kabala tiria mūsų sielos konstrukciją, jos kelią, nusileidimą iš aukščiausios būsenos („Begalybės pasaulio“) per daugybę pasaulių iki „mūsų pasaulio“. Šis kelias į apačią baigėsi praėjusio šimtmečio pabaigoje (kabalistai nurodė tikslią datą - 1991-1995 m.) ir dabar prasidėjo kelias į viršų.

Visi kabalistai, egzistavę iki mūsų laikų, - tai žmonės, praėję šį kelią ir parengę mums pakilimo metodiką, o mes - pirma eilė, pirma grupė iš nusileidžiančių į šį pasaulį sielų, kurios masiškai turi pradėti kilti į viršų.

Nūdien kabala tampa vis populiaresnė, nepaisant to, kad dar labai mažai žmonių supranta, kas tai iš tikrųjų yra, kodėl tai mokslas, kodėl ji tokiu būdu pasiekia žmones ir pan. Bet susidomėjimas jau atsiradęs ir įgauna masinį pobūdį, ką ir išpranašavo kabalistai prieš daug daug amžių.

Ką daryti žmogui, kuris aiškiai jaučia poreikį suprasti aukštesnįjį pasaulį? Imti vystyti „tašką širdyje“ (taip kabaloje vadinasi poreikio atskleisti dvasinį pasaulį jautimas) pagal metodiką, kurią parengė kabalistai. Po tam tikro laiko (tai gali užtrukti keletą metų) žmogus pradės palaipsniui vis labiau jausti išorinį pasaulį. Ir tada jis supras visko, kas vyksta mūsų pasaulyje, priežastis, nes jau įsivaizduos, kur perduodami visų mūsų veiksmų, jėgų, minčių signalai.

Kad pamatytum šį vaizdą, būtina išugdyti šeštąjį pojūtį. Penkios juslės to vaizdo nejaučia. Mūsų „Aš“ (tikroji žmogaus esmė) jaučiamas tik šeštuoju pojūčiu. Vos tik jis išsivysto, žmogus pajunta tai, kas vadinama „siela“. Jis tiesiog pradeda matyti, jausti, kaip jo mintys, norai pereina kitiems žmonėms, kaip jis juos gauna, jaučia įtaka, kurią jam daro kiti, kaip visa tai susijungia su supančia gamta visoje pasaulių sistemoje ir nusileidžia atgal pas mus.

Žmogus įgyja galimybę aiškiai matyti praeitį, dabartį ir ateitį realiu laiku. Laiko sąvoka išnyksta ir jis viską mato lygiaverčiai, atvirai.

Žmogus ne tik mato, bet ima teisingai vertinti tai, kas vyksta, ir svarbiausia - įgyja galimybę daryti įtaką mūsų, mūsų visuomenės valdymui iš aukščiau. Jis gali ne tik prognozuoti, o tiesiog keisti, „kurti savo rytojų“. Šių jėgų atsiranda tiek, kiek žmogus pakeičia savo egoistinę prigimtį ir pradeda galvoti aukštesniojo pasaulio kategorijomis.

Visi šie dalykai realūs ir visiems prieinami. Dar daugiau, pati prigimtis, bendras valdymo dėsnis, bendras visos kūrinijos dėsnis yra toks, kad nuolat verčia mus judėti reikiama kryptimi. Visa žmonija eina nesąmoningai, o tas individas, kuris sąmoningai ima judėti tikslo (visos pasaulėdaros ir gyvenimo visoje sistemoje suvokimo) link, nebejunta spaudimo iš gamtos (kitaip tariant, kančių) ir iš karto visas pasaulis jam atrodo kupinas gėrio, o ne blogio.